S. Moniuškos palikimo kaupimas ir tyrinėjimas

Po kompozitoriaus mirties (1872) našlės prašymu jis ėmėsi tvarkyti Varšuvos laikotarpio Moniuškos palikimą (1858–1872). Šio varginančio darbo rezultatas buvo 7-ojo Naminio giesmyno (Śpiewnik domowy) išleidimas. Jį sudarė dvidešimt keturios dainos, iš jų aštuoniolika – niekada nespausdintos. Tuomet bemaž stebuklingai pavyko išsaugoti kompozitoriaus laiškus žmonai, kuriuos ji ketino sudeginti (Moniuszko,1969, 22–24) [1].

1885 metais Varšuvos laikraštyje Echo Muzyczne Karlovičius paskelbė prisiminimus apie kompozitorių Stanislavą Moniušką (Karłowicz, 1885). Iš Heidelbergo pasiuntė dovaną Poznanės Mokslo bičiulių bibliotekai – Moniuškos dviejų veiksmų operos Halka versijos, pastatytos 1848 metais Vilniuje, gaidų partitūrą. Šį autografą apie 1860-uosius kompozitorius padovanojo bičiuliui Achilėjui Bonaldžiui, Jontko partijos atlikėjui, o į Karlovičiaus rankas jis pateko 1873-aisiais.

Karlovičiaus iniciatyva 1891 metais Varšuvos Muzikų draugijoje buvo įsteigta Stanislavo Moniuškos vardo sekcija. Ji rūpinosi kompozitoriaus palikimu (kūrinių biblioteka, laiškų rankraščiais bei išleistais ir neišleistais kūriniais, partitūromis), jo kūrybos populiarinimu šalyje ir užsienyje, svarbiausių kūrinių leidyba, kompozitoriaus muziejuje kaupiant medžiagą iš privačių rinkinių. Karlovičiaus dėka muziejuje atsirado asmeniniai kompozitoriaus baldai (pavyzdžiui jo sofa) ir asmeniniai daiktai (knygos, portretai, antspaudas su herbu). Kompozicijų rankraščius buvo ieškoma ne tik Lenkijoje (daugiausiai jų turėjo Krokuvos Muzikos draugija), bet ir įvairiuose Europos miestuose. Pavyzdžiui Jaunuolių giesmės iš Sonetų ciklo (Pieśń młodzieńców z cyklu Sonetów) rankraštis buvo rastas Strasburge (LVIA, ap. 10, b. 112, 158).

Moniuškos sekcijos parengtos pirmosios publikacijos pasirodė 1897 metais kompozitoriaus mirties 25-ųjų metinių proga. 1899-aisiais Varšuvos Muzikos draugijoje Karlovičius įsteigė F. Šopeno vardo sekciją.

1893 metais Karlovičius dėl ligos galutinai atsisakė griežti violončele. Rašė pažįstamiems, kad gali visam laikui baigti grojimą, nes turi vertą įpėdinį – sūnų Mečislavą, Stanislavo Barcevičiaus ir Zygmunto Noskovskio mokinį (LMAVB, Rankraščių skyrius, F151-205) [2]. Janas Karlovičius labai domėjosi sūnaus kompozicijomis, dalyvavo jo koncertuose Berlyne 1897, 1898 metais ir 1903 metų kovą, likus trims mėnesiams iki mirties (Wągiel, 2005, 99).

1901 m. gruodžio 7 d. Karlovičius Varšuvos Muzikos draugijai perdavė visus turimus Moniuškos laiškų (gautų iš našlės, o taip pat ir privačių kolekcijų) nuorašus, juos perrašė savo ranka jo duktė Vanda Karlovič-Vasilevska. Kai kurių laiškų originalai pražuvo, tad jie yra žinomi tik dėl šių Karlovičiaus nuorašų ir pastabų. Jo komentarai (susiję su datomis, miestų pavadinimais ir t. t.) buvo aktualūs iki pat 1969-ųjų, kai juos pataisė Witoldas Rudzinskis (Moniuszko, 1969).

Apibendrindamas jo nuopelnus muzikos srityje, Varšuvos kritikas Feliksas Starczewskis teigė, kad šis jo veiklos laukas buvo nepaprastai platus. Tai apėmė ir vokalinių kūrinių komponavimą (solo ar partijas vyrų chorui), perrašų ir vertimų rengimą, muzikos straipsnių ir studijų rašymą, pranešimus spaudai apie muzikinius renginius, poleminius straipsnius (Życie i prace..., 1904, 303). Taip pat verta paminėti ypatingus Karlovičiaus nuopelnus saugant didžiausio XIX amžiaus Vilniaus kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos palikimą.

Parengė Irena Fedorovič

Išsamiau žr. I. Fedorovič straipsnį „Jano Karlovičiaus susirašinėjimas su lenkų ir lietuvių literatūros bei kultūros veikėjais“. - Kalbotyra 57 (2) Slavistika Vilnensis 2012, Vilniaus universitetas, p. 197-210.

[1] Buvo išleisti 794 laiškai, rašyti 1826–1872 metais, 88 proc. jų – iš Varšuvos Muzikų draugijos rinkinių, tarp jų – ir Karlovičiaus daryti nuorašai.

[2] 1893 metais Mečislavas Karlovičius gavo brandos atestatą, o pirmasis viešas jo koncertas įvyko metais anksčiau Zakopanėje (rugpjūčio 24 d.); pirmąsias muzikines kompozicijas jis sukūrė 1891-aisiais. Tragiškai mirė 1909 metais, palaidotas Zakopanėje.